Skausmas ir nuovargis, o paskui greiti pinigai ir saldus miegas ant laurų. Gal ir neįtikėtina, bet dviejų jau suaugusių vaikų mama Aušra Vanagienė savo sėkmę atrado alavijuose.
Istorija prasidėjo nuo bėdos.
Lelijinių šeimai priklausantys alavijai (kalbininkų nepaisantys žmonės vadina juos alijošiais), kurių priskaičiuojama keli šimtai rūšių, giminiuojasi su svogūnais, česnakais ir šparagais. Lietuvoje auginamų subrendusių alavijų lapų viduje esanti želė ir išorinės dalies sulčių mišinys tinka vartoti tik išoriškai, o štai Amerikoje augančio Aloe Barbadensis Miller sultis galima gerti kaip maisto papildą. Sumaišytos su kitais sveikatinamaisiais elementais, jos padeda įveikti sunkias odos ligas, nudegimus, opas, o panevėžietei Aušrai užgydė net ir gyvenimo skaudulius.
Aušros kelias į alavijų verslą prasidėjo nuo rimtų virškinimo problemų, kurių pašalinti įprastais cheminiais preparatais bendrosios praktikos slaugytoja dirbanti moteris jau nebeturėjo vilties. Per 30 metų darbo ligoninėje ir poliklinikoje Aušra įsitaisė alergiją antibiotikams, o dėl gausiai naudojamų dezinfekcinių medžiagų – ir kvapams. Vėliau sekė darbinė trauma: iš skausmo vos pakeliama ranka, vaikai, padedantys apsivilkti drabužius, ir jokių nuolaidų sunkiame slaugytojos darbe. Skausmams nepakeliamai surietus prisipažįsta retkarčiais galinti išgerti tik vienos rūšies nuskausminamųjų, bet ir tų pačių – vos vieną tabletę. Nuo pat gimimo alergiškas vienas iš Aušros vaikų taip pat negali vartoti jokių cheminių medikamentų – net plaučių uždegimą tenka gydyti firminiu bičių pikiu.
Panevėžietė nereklamuoja, bet ir neslepia: tik gerdama alavijų produktus vėl tapo visiškai sveika ir darbinga. „Džiaugiuosi tuo ir atsidžiaugti negaliu. Nesvarbu, kad nebegaunu tų keliasdešimties eurų pašalpos – juk užsidirbu kur kas daugiau!“ – mąsto kaip verslininkė, o ne kaip prašytoja.
Su sąlyga, kad atsiims pinigus
Iš pradžių Aušra sako buvusi skeptiška tiek dėl pačių alavijų preparatų, tiek dėl jų platinimo sistemos – tinklinės rinkodaros, mat anksčiau jai buvo tekę bendradarbiauti su tokio tipo kompanija ir skaudžiai nusivilti. „Įdėjau labai daug jėgų, labai nuoširdžiai dirbau ir labai tikėjau, kad galiu pasiekti nepasiekiamo. Bet, pasirodo, iš mano uždirbtų pinigų viršūnėlės labai gerai gyveno, o man paprasčiausiai nieko nelikdavo. Prasidėjo lindimas į skolas, ir tada atsikvošėjau: ką aš darau? Man dar vaikus išauginti, paskolą išmokėti, o juk esu viena, neturiu, kas padeda“, – karčias pirmąsias verslo patirtis prisimena viena du vaikus auginusi panevėžietė.
Metusi į skolas klampinantį verslą, Aušra nusprendė: geriau jau dirbs keliais etatais ligoninėje, bet tai bus užtikrinti pinigai. Taip besiplėšydama prarado sveikatą – savo kainos pareikalavo naktinis darbas. Ir nors kvietimas susipažinti su sveikatinamaisiais alavijų produktais skambėjo viliojamai, nerti stačia galva į kitą tinklinės rinkodaros verslą Aušra neskubėjo. Tik po eilinio beprotiško skausmo priepuolio, kai nebegalėjau nieko valgyti ir nuolat vaikščiojau pikta, o brangūs medikamentai nebeveikė, pasiryžo pabandyti alavijų gelį. Vaikai su šituo mamos sprendimu sutiko tik su sąlyga, kad gelio vartojimui nepasiteisinus, atsiims pinigus.
Savaitę pagėrus alavijų preparato, Aušra apsidžiaugė: „Vajė, galvoju, dėkoju visiems, kas mane įkalbėjo į tą pristatymą nueiti“. O po dviejų savaičių žemė vėl susimaišė su dangum: pasidarė taip bloga, kad nors galą gauk. Pasirodo, beklausydama praklausė, kad vartojant alavijų gelio, reikia gerti daug vandens. Pakoregavus vartojimą pagal nurodymus, po trijų savaičių akyse vėl prašviesėjo, o po keturių savaičių mūsų herojė sako jau nebegalvojusi už gelį prašyti pinigų atgal. Ir dar nuo to karto pradėjo mokytis klausytis, ko iki ateidama į verslą sako nemokėjusi.
Verslas kaip profilaktinė priemonė
„Dauguma tinklinės rinkodaros kompanijų veikia piramidės, matricos arba binariniu principu, jose gali iš kailio nertis, bet niekada neužsidirbsi, todėl man norėjosi dirbti su tokia, kuri neišnaudotų“, – apsisprendimą tapti alavijų verslo savininke aiškina vaikus jau užauginusi mama. Pasak jos, kompanija palieka galimybę kurti verslą pagal savo supratimą, laikantis tik bendrųjų įmonės reikalavimų. O reikalavimai – kaip ir kiekvieno save gerbiančio verslo: nepardavinėti produktų mažesne nei nustatyta bendrovės kaina, neprekiauti jais turguose ir parduotuvėse, laikytis etikos, sąžiningai konkuruoti.
Pasak alavijų verslą auginančios Aušros, iš jo gaunamų pajamų pakaktų pragyventi ir be valdiško atlyginimo, bet gaila ilgamečio įdirbio, sukauptų žinių, kurios nenaudojamos greit sensta, o ir turima slaugytojos licencija tebegalioja. „Būti sveikai ir patarti kitam – vien jau tai yra labai daug“, – tvirtina versli moteris, turinti tikrą dovaną padėti žmonėms. Bet čia pat priduria tarp ligoninės pacientų sau vartotojų neieškanti: laikosi taisyklės nepainioti darbo su malonumu.
Savaime nieko nebūna
Alavijų dėka atgavusi gerą savijautą Aušra sumojo, kad galima užsiimti ir šių produktų prekyba, nors prekiauti sako niekada nemokėjusi. Nepaisant to, prekyba sekėsi kuo puikiausiai. „Bet tai buvo trumpalaikiai, greiti pinigai“, – prisipažįsta.
Užsidegusi naująja veikla, mūsų herojė pradėjo burti verslo partnerių grupę ir per mėnesį palypėjo kvalifikaciniais laipteliais iki tokio lygio, už kurį buvo apdovanota galimybe važiuoti į kompanijos Europos sueigą Budapešte. Ten susipažino su kompanijos prezidentu, pasijuto pagerbta ir įvertinta, ir po renginio grįžusi į Lietuvą užmigo ant laurų. „Ai, kažkaip pasidarys savaime“, – numojo į verslą ranka. O tas kažkaip ėmė ir nepasidarė.
Nusivylusi, kad nesugeba daryti verslo, kad negali dirbti tokioje sistemoje ir kad veikiausiai tokia veikla ne jai, Aušra sako atsitiesusi tik kompanijos vadovų palaikymo dėka. Prieš trejus metus, jau atsigavusi po patirto kryčio, Aušra Panevėžyje įsteigė savo kabinetą, kad turėtų vietą susitikimams ir renginiams. „Geriausia mokytis iš svetimų klaidų, bet geriausiai išmokstama, deja, iš savų“, – dabar vėl šypsosi alavijų verslo savininkė ir birželio 18 d. 12–16 val. kviečia į Kauną. Čia, verslo lyderių centre „Elipsė“, besidomintiems sveikata ji kalbės apie antioksidantus ir jų naudą sveikatai, paaiškins, kodėl žarnynas vadinamas antruoju mūsų protu ir kaip alavijai gali padėti viršikinimui, papasakos apie odos priežiūrą šiltuoju metų laiku. Įdomiausia renginio dalimi turėtų tapti jaunų žmonių patirtys, kaip alavijai jiems padėjo pažaboti išplitusią žvynelinę.
Jaunos mamos pyktis
Pasak verslo ir sveikatingumo konsultacinį kabinetą Panevėžyje atidariusios Aušros, žmonės už pasitaisiusią sveikatą ateina ir padėkoti, ir iškoneveikti. Tiesa, koneveikiančiųjų – mažuma, ir tie patys daugiausia gyvena iš valstybės kišenės. Pagerėjus sveikatai, jiems apribojamos išmokos, ir tai sukelia nepatenkinimą. Pašnekovė ir prisimena labai skaudų atvejį, kai jauna moteris sveikatino alavijų produktais cerebriniu paralyžiumi savo sergantį sūnelį.
Vaikas, buvęs kaip daržovė, po sveikatinamojo kurso pradėjo sukioti galvą, galėjo palinkčioti, todėl neįgalumo vertinimo komisija sumažino jam vadinamuosius specialiuosius poreikius – vietoje dviejų sanatorinių gydymų per metus paliko tik vieną. Jaunoji mama labai įsižeidė, kad dėl pagerėjusios vaiko sveikatos nebeteko pinigų.
„Alavijų preparatai vis dėlto tėra maisto papildai, kurie ne gydo, o viso labo sveikatina. Tačiau labai didelę dalį mūsų savijautos ir sveikatos lemia tai, ką mes valgome, ką galvojame. Besiskundžiantiems, esą ligoninėje juos nugydė, sakau: tik 1 proc. jūsų pasveikimo priklauso nuo personalo, likusieji 99 proc. – nuo jūsų pačių. Kokį nusiteikimą turėsi – tokia ir bus sveikata, ką į burną dėsi – tokį ir kūną turėsi“, – įsitikinusi Aušra.
Būna ir kurioziškų nutikimų: paskambina koks pažįstamas ir skundžiasi, kad alavijų preparatai nieko nepadeda. Pradėjus aiškintis, ką ir kaip vartojo, paaiškėja, kad per pusmetį nesugebėjo išgerti kurso, skirto suvartoti per 30 dienų. Yra ir tokių, kuriems alavijų buteliukas veikia kaip placebas: kas vakarą jį pakilnoja, apžiūri, pačiupinėja, bet gerti taip ir nesiryžta, nors, sako, vien nuo to vaizdo visi skausmai dingsta.
Kad išliktų šeimos
Kaip teigia Aušra, per visą jos verslo istoriją dar nebuvo atvejo, kad žmogus grąžintų preparatą kaip netikusį. Gal dėl to, kad vadovaudamasi savo medicininėmis žiniomis ir nuovoka, labai atsakingai rekomenduoja, kokį alavijų produktą rinktis. „Jeigu ir nepataikau parinkti paties veiksmingiausio, tai juo bent jau tikrai nepakenkiu, – sako medicininį išsilavinimą turinti moteris. – Juo labiau nerekomenduoju pirkti tik dėl pirkimo – rekomenduoju pirkti tik dėl naudos, nes tik naudą patyręs žmogus gali apie savo patirtis įtikinamai papasakoti kitam potencialiam vartotojui, o gal ir būsimam mano verslo partneriui.“
Vienas iš Aušros tikslų – išmokyti žmones Lietuvoje užsidirbti tiek, kad nereikėtų važiuoti ieškoti laimės į užsienius, dėl ko net išyra šeimos. Pasak jos, šis verslas – tai fantastiška galimybė susitikti su pozityviais žmonėmis, išmokti linksmintis be alkoholio (visos kompanijos šventės apsieina be jo) ir ne mažesnis džiaugsmas padėti kitam. Jo imtis ypač gerai esant vaiko priežiūros atostogose, nes mamos tarpusavyje šiaip ar taip kalba apie sveikatos bėdas ir dalijasi informacija, kas vienu ar kitu atveju padėjo.
Paklausta apie alavijų verslo privalumus, Aušra vardija: pirmas ir didžiausias – kiek uždirbi, tiek ir gauni. Antrasis – laisvas grafikas. Trečiasis – kelionės, dovanojamos už pasiektus rezultatus, seminarai, sėkmės dienos: malonu, kai esi pastebima, skatinama, pagerbiama. Ir direktoriai su visais bendrauja kaip lygūs su lygiais – to Aušra labai pasigenda savo įprastoje ligoninės aplinkoje, kur net ir už gerą darbą lieka neįvertinta.
Planuose – sveikatinimo centras
„Jauskis geriau – atrodyk sveikiau“, toks mano šūkis“, – užkrečiamai juokiasi Aušra ir žvalia gaida porina, kad įsitraukusi į savo verslo kūrimą, nusikratė visokios beprasmiškos veiklos: „Vyro neturiu, vaikai jau suaugę, į tuščius kavos gėrimus ir liežuvavimus neturiu kada leistis, nes mano laikas man yra pinigai. Darbe, jei tik turiu kiek laisvo laiko, užuot apkalbėjusi kaimynus ir pažįstamus, verčiau atsisėdu prie kompiuterio pasiieškoti rūpimos medžiagos, parašau alavijų verslo svetainei tekstą“.
Veikiausiai žvitrus būdas lėmė, kad ir verslo Aušra ryžosi imtis sulaukusi 50-ies, kai kitos moterys belaukia tik pensijos. Alavijų verslą ji vykdo kaip individualią veiklą pagal pažymą, moka 5 proc. GPM (reklamos agentūros veikla). Liūdniausia, pasak moters, kad Darbo biržos sąrašuose stovintys žmonės, sužinoję, jog šiame versle reikės dar ir dirbti, veiklos iškart kratosi. O ji teigia savo ateitį matanti tik su alavijais, nes dabartinis jos verslas tobulai apjungia profesines kompetencijas ir gyvenimo būdo principus – didesnį dėmesį skirti profilaktikai.
Ateities planuose Aušra regi analogų Lietuvoje kol kas neturintį lavinimo centrą autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams. Jis turėtų tapti aukščiausiu panevėžietės verslo rezultatu, nes, pasak pašnekovės, tokioms likimo nuskriaustoms šeimoms Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio.
Šaltinis: valstietis.lt, publikuota 2016-06-06
Parengta pagal www.verslimama.lt
Gyvenimas padovanoja tai, apie ką svajojame. Tik reikia patikėti savo svajonėmis ir jos išsipildo. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, pirmiausia artimais žmonėmis. Turiu puikius tėvus, penkis brolius, savo penkis išmintingus vaikus, rūpestingą vyrą, draugų, kurie visada pagelbsti.
Į Forever atėjau prieš dvejus metus, kai mano bičiulė Jadvyga Jurevičienė vieną rudens vakarą pakvietė į kompanijos susitikimą. Šilta aplinka, išsami informacija apie produktus ir jų naudą nuteikė teigiamai. Iš karto supratau, kokių produktų reikėtų mano sveikatos problemoms spręsti. Išbandžiusi keletą produktų buvau patenkinta pasiektu rezultatu. Džiaugiausi pagerėjusia sveikata, o įsisukusi į kasdieninę rutiną apie Forever pamiršau.
Pasirinkimas vieną 2015 metų pavasario dieną dalyvauti paskaitoje pakeitė visą likusį mano gyvenimą.Kadangi esu žingeidi, viskuo domiuosi, tad negalėjau praleisti kolegų pakvietimo į paskaitą apie alaviją. Alavijas, auginamas ant palangės, man buvo gerai žinomas ir jį ne kartą teko ragauti su medumi. Tad nenueiti į paskaitą aš tiesiog negalėjau.
Esu Nijolė iš Kelmės – nedidelio miestelio Žemaitijoje. Turiu nuostabų darbą, kurį myliu kaip gyvenimą, ir mane gerbiančius įmonės savininkus, vadovus, šaunius ilgamečius bendradarbius ir nuostabią šeimą. Aš visur gyvenime esu vedlė – tiek šeimoje, tiek ir darbe.
Vartojant Forever kompanijos produktus neįmanoma tylėti. Su šiais produktais mūsų šeimą supažindino mano mama – ji dirba kartu su Birute Norkevičiene. Pirmasis mūsų išbandytas produktas buvo Dantų želė. Ilgesnį laiką ją naudoję pastebėjome akivaizdžią naudą burnos higienai. Man, kaip mamai, svarbiausia buvo tai, kad Dantų želė labai patiko vaikams, o jos naudojimas yra visiškai saugus.
Joniškio rajone, Kriukų kaime gyvena Nijolė. Su ja susipažinau prieš trejus metus, tuo metu jai labai skaudėjo pilvo apačią. Ji manęs paklausė ar galėčiau padėti. Aš pasiūliau Nijolei pasidaryti tyrimus, nes norint pasiūlyti produktą reikia žinoti problemą. Po tyrimų sužinojom, jog Nijolės gimdoje yra didėjanti trijų centimetrų mioma. Medikai pasiūlė operuotis, nes pati ji nepranyks.
Su Forever kompanija susipažinau 2013 m. kovo mėnesį. Mane pakvietė į renginį. Ten nuvykęs išgirdau labai įdomių dalykų. Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į kompanijos veiklą ir negalėjau patikėti, kad Forever produktai gali būti tokie galingi, kad gali taip stipriai padėti žmogui.
Manau nesuklysiu teigdama, jog dauguma iš mūsų savo gyvenimus su Forever kompanija susiejo dėl aukščiausios kokybės produktų ir stebimų puikių sveikatos gerėjimo pavyzdžių. Ne išimtis ir mūsų šeima. Apie produktus pasakyti, kad jie tikrai geri – nieko nereiškia. Norint juos tinkamai įvertinti, reikia išbandyti.
Pirmą kartą žodį Forever išgirdau 2014 m. vasario 4 dieną. Iki to laiko visiškai nesidomėjau sveiku gyvenimo būdu, o „maisto papildai“ man asocijavosi su posakiu „į balą išmesti pinigai“.
